Ribos

Mane visada žeidžia svetimų vyrų lietimasis… Žeidžia vien mintis, kad kažkas nusprendė vietoj manęs ir aš turiu toleruoti… Žeidžia orumą ir drąsko sielą. Lietimasis, tai dalyba. Atidavimas nežinia kam mano šilumos ir grožio, auros, gėrio, minčių ir kvapo, esybės. Kodėl dauguma mano, kad tai yra nekalta? Mano manimu viena iš žmonijos žlugimo priežaščių atbukimas. Nevertinimas to, kas esi. Šiandien teko būti… išprievartautai…

Po įvykio iš karto parašiau draugei, kuri mirė iš juoko.
Mano protu nėra suvokiama, kaip galima žiūrėti moteriai į akis, pasiguldyti ją beveik ant savo kelių ir būti per 15 cm atstumu nuo jos akių, lupų, plaukų. Galvojau mirsiu iš kančios. Mano skruostais sruvo ašaros, žiūrėjau į lubas ir lauksiau kol jis baigs …

Aš buvau pas stomotologą…

Ir čia ne ta istorija, kur pradžioje pasakoji situacija ir po to prajuokini skaitytoją. Aš visada vengiu gydytojų, dėstytojų, darbdavių, kurie yra mano amžiaus. Nepatinka tas artimas kontaktas. Turiu nujautima, kad gali greitai jį sugriauti ir peržengti ribas, jei kila simpatijos. O man patinka ramus gyvenimas. Mėgstu save mylet ir saugot.

Būdama savo sryties specialistė, puikiai žinau, kad visada “matosi, kuris yra dailus/daili ir nelabai” ir jei matau kad studentas sutrinka, jog jo dėstytoja(kuri yra figuringa, garbanotais plaukais iki juosmens, gražiomis kojomis ir kasdien su sijonu) kelia nerimą… priimu labai teigiamai. Nesėdžiu jam beveik ant kelių, kad uostytų mano kvepalus ir neprašau, kad man atsiskaitytų užduotis tuoj pat… laikausi atstumo, siulau užduotį padaryti namie ir t.t.t Moteris yra nepaprastas ginklas. Todėl reikia elgtis atsakingai.

Savo sielai taip pat pateikauju. Žinau ko nemėgstu, todėl visad turiu savo taisykles. Net studijuodama turėjau grupioką-vyra- man visų pirmą, žmogų, kuris miegodavo su manimi, kai priragaudavau laipsnių grupiokų baliuose. Pasitykėjau juo 100 proc. Ir jis tai gerbė ir veikė, kaip tikras vyras-nelindo. Jokių užuomenų. Nors jo kūno šiluma labai man patiko- ramino. Jaučiau neliesdama. Dėka jo ir  dar keletos kitų vyrų, galiu sakyti, kad vyrai tikrai gali būti ir yra žmonės.

Grįžkim prie šiandien.

-Skauda?- šnibžda man jis. Galvojau pasigirdo, tyliai žiūriu į lubas ir kenčiu.

-Ar skauda?!!- šiek tiek rūpestingai ryktelėjo.

Akis nukreipiau į jį ir daviau suprasti, kad ne. Vėl grįžau akimis prie lubų.

-Tai iš kur ašaros?- atsitraukė jis. Net nepamenu ką, pasakiau.

- Dabar viska ištrauksiu, bus nemalonu, neišsigąsk.- perspėjo jis ir…apžiūrėjo mano akis, po to lupas ir skruostus, kurie dar vis buvo pasruvę ašaromis.

-Jau, jau viskas.- atsitraukė nuo manęs. Ir aš giliai atsidusau. Gerklėje gumulas nedingo.

-Turėsi ateiti vėl. Trauksim protinius. Kuo tu vardu?- užpildė lapuką ir įbruko man į rankas.

- Neįrašiau datos. Kada nuspresi laiko, tada ateisi.

- Tiesa, kiek tau metų?

- Dvidešimt ….-ri.-atsakiau

- Man tai pat, tikrai reikia traukti protinius.

Po to mes atsisveikinom. Geras stomotologas, rupestingas, atidus, rekomenduočiau visiems, bet ne sau.

Lapuką išmečiau vos išėjus. Pasiilgau savo stomotologės, kuri žino mane. Žino mano požiūrį apie geležį ir kitus svetimkūnius žmonėse… Ji kaskartą ritmingai daro savo darbą, leidžia tyliai žiūrėti pro langą, mano riedančios ašaros mums yra įprastas dalykas. Ji jas tiesiog nubraukia ir grežia toliau. Bet ji netraukia protinių dantų. Na, ir tiek tos… Geriau nesveikas kūnas, tik ne siela.